Kleman
Kleman – firma, išdygusi Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje
Gerai… Formaliai ji atsirado ne karo metu, o jam jau pasibaigus. Ir dar faktas toks, kad karui pasibaigus gimė ne pats prekių ženklas, o tik užuomazgos, leidusios 1988 metais dienos šviesą išvysti tam, kas dabar žinoma kaip prancūziška klasika. Man pavyko jau du kartus Jus suklaidinti, tad dabar pažvelkime, ką pavyko nuveikti visos istorijos pradininkui René Cléonui.
Visą gyvenimą paskyręs prabangiai skambančiam cordonnier-bottier amatui, kuris mums lengviau suprantamas kaip batų meistro darbas, R. Cléonas pasiklojo pamatus ne tik taisyti, bet ir kurti. Tačiau apie tai jis svajojo tyliai arba apskritai nesvajojo, kol 1940 metais jis atsidūrė nacistinės Vokietijos rankose ir penkis metus praleido karo belaisvių stovykloje. Karo žiaurumai jo nepalaužė ir būtent nelaisvėje prancūzas savomis rankomis ėmė gaminti pirmąsias odinių batų formas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir grįžęs į gimtąjį miestelį pavadinimu La Romagne, istoriniame Anžu regione, buvęs karo belaisvis nieko nelaukė ir jau po kelių savaičių ėmėsi batų gamybos. Miestelyje, talpinančiame kiek mažiau nei 2 000 gyventojų, R. Cléonas nusipirko porą siuvimo mašinų, susirinko nedidelę mokinių komandą ir šeimos name atidarė batų dirbtuves.
Savo vadinamuosius „apaštalus“ jis mokė „Kneipp“ batų siuvimo technikos, kai batviršis prie pado yra prisiuvamas, o ne klijuojamas, taip garantuojant bato tarnystę ilgesniam laikui. Po kelių metų darbų mastai išaugo ir visai netoliese iškilo gamykla, dabar žinoma kaip „Cléon Manufacture“. Pokario Prancūzijoje užaugę ir iš arti tėvo darbą stebėję R. Cléono sūnūs Jacques ir Louis-Marie 8-ajame dešimtmetyje perėmė laivo vairą ir įkūrė „Kleman“ prekių ženklą straipsnio pradžioje minėtais 1988 metais. Panašu, jog Prancūzijos valdžia patikėjo šeimos verslo kokybe ir „Kleman“ nuo pat pradžių gavo užduotį siūti batus skirtingo plauko valstybės tarnautojams – ugniagesiams, geležinkelininkams, policininkams bei armijai.
Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonėms ADV parduotuvėje paėmus į rankas šios firmos modelį skubu paaiškinti, kad iš pirmo žvilgsnio nemažas jo svoris tik primena, jog guma, naudojama batų padui, „atlaiko“ kiek daugiau nei tik pasibuvimą kavinėje. Nors, žinoma, šiandien šansų juos išvysti savo vietinėje filtrinės kavos kavinukėje daug daugiau nei ant prancūzo karininko, pavyzdingai žygiuojančio nuo Triumfo arkos link prezidentūros, kojų. Ir dėl to kalti yra japonai (žinoma, kad juokauju: jeigu ne jie, šiandien šio ženklo ADV, ko gero, neturėtumėm). Istorija skamba maždaug taip: japonų prekybininkas, kuris užsiėmė užsienio prekių ženklų įvežimu į Japoniją, Paryžiaus vintažinėje parduotuvėje aptiko „Kleman“ batus. Jie jam taip patiko, kad jis susisiekė su Cléonų šeima ir pradėjo juos importuoti. Ir iškeliavo jie ne šiaip į kitą žemyną, o į vieną įtakingiausių ir didžiausių Japonijos kuruojamų mados prekių tinklų – „United Arrows“.
Nepaisant patrauklaus dėmesio iš Rytų Azijos, „Kleman“ savo strategijos ir vertybių neatsisakė. Iki šios dienos batai yra konstruojami vietinių meistrų toje pačioje gamykloje La Romagne miestelyje, o naudojama oda keliauja tik iš sertifikuotų Europos odos rauginimo įmonių. Firma, kuri iki šiol yra 100 % kontroliuojama Cléonų šeimos (jeigu tiksliau – keturių anūkų), sau prisižadėjo išsaugoti prancūzišką savoir-faire. Pažodžiui tai reiškia „žinoti, kaip daryti“, tačiau vienai iš pasaulio mados sostinių tai yra per kartas sukaupta patirtis, rankų įgūdžiai ir subtilybės, kurių joks vadovėlis nepajėgs įkūnyti. Būtent todėl „Kleman“ stojo į fronto liniją prieš pigią masinę gamybą, diktuojančią kainas, siekdama išsaugoti prancūzišką meistrystės palikimą. Palikimą, kuris taip pat gimė karo akivaizdoje.
ADV šios istorijos vaisius galima rasti tiek internetinėje svetainėje, tiek gyvai, Trakų g. 4. FW26 kolekcija jau čia – 3 modeliai, 8 spalvinės gamos, 80 metų istorijos.
